Šunų tuliaremija, dar vadinama triušių karštlige, nėra labai paplitusi tarp naminių šunų. Nepaisant to, patogu žinoti jos užkrėtimo formas ir sukeliamus simptomus, nes tai zoonozinė liga, kuria gali užsikrėsti įvairios rūšys, įskaitant žmones.
Jei jūsų šuo turi kontaktų su kitų rūšių gyvūnais ir gyvenate kaimo aplinkoje, tikimybė užsikrėsti tuliaremija padidėja. Todėl čia yra visa byla apie jo charakteristikas, diagnozę ir gydymą. Nepraleiskite to.
Kas yra šunų tuliaremija?
Šunų tuliaremija yra infekcinė liga, kurią sukelia bakterija Francisella tularensis.Šunys gali užsikrėsti bet kuriuo savo gyvenimo momentu, nors šuniukai, pagyvenę šunys ir šunys, kurių imunitetas nusilpęs, ja serga dažniau. Jei šuo negydomas, ši infekcija gali būti mirtina.
Tai dažnesnis triušių ir graužikų negalavimas, todėl ir pavadinimas „triušių karštligė“.
Tularemijos tipai
Priklausomai nuo Francisella tularensis porūšio, kuris užkrečia šunį, galima rasti 2 šios ligos variantus. Jūs turite juos žemiau:
- A tipas, Francisella tularensis biovar tularensis: tai rimčiausias pristatymas. Reikia skubios veterinarijos pagalbos.
- B tipas, Francisella tularensis biovar palearctica: tai švelnesnė versija ir dažniau pasitaiko vandens aplinkoje, pvz., užterštame vandenyje, vandens žinduoliuose ir vabzdžiuose, kurie veisiasi drėgnose vietose.
Šunų tuliaremijos priežastys
Tularemija užsikrečiama, kai šuo patenka į užsikrėtimo š altinį – gyvūnus, vandenį ar pačią dirvą. Kitaip tariant, kad susirgtų šuo turėtų gerti užteršto vandens arba būti paveiktas užsikrėtusio gyvūno išmestų skysčių (arba jį suėsti).
Ši liga taip pat gali būti perduodama įkandus užsikrėtusiems parazitams, tokiems kaip erkės, blusos, uodai ar musės.
Aerozolinių bakterijų įkvėpimas (pavyzdžiui, kito šuns čiaudulys) arba sąlytis su gleivine taip pat yra infekcijos š altinis. Jei Francisella tularensis patenka per odą, maždaug po 3 dienų susidarys pūslelė.
Tularemijos simptomai šunims
B tipo tuliaremija sergančiam šuniui nėra įprasta simptomų. Jei tai padarysite, tai bus apetito stoka, mieguistumas ir nedidelis karščiavimas. Ženklai truks neilgai.
Jei tai A variantas (rimčiausias), atsiras kitų papildomų požymių, galinčių kelti pavojų šuns gyvybei. Atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
- Pilvo skausmas.
- Kosulys.
- Viduriavimas su dehidratacija.
- Poliurija (dažnas šlapinimasis).
- Padidėjęs širdies susitraukimų dažnis.
- Padidėjęs alsavimas ar kvėpavimo dažnis.
- Neįgalus mobilumas.
- Odos opos, jei bakterijos pateko per odą.
- Raumenų sustingimas.
- Pūlingos apnašos gerklėje.
- Opos arba b altos dėmės ant liežuvio.
- Vėmimas.
Jei liga progresuoja, šuniui gali atsirasti gelsvų gleivinių (gelta), o tai rodo, kad yra pažeistos kepenys. Jei bakterijos pažeidžia kitus organus, pamatysite atitinkamus simptomus, pvz., sunku šlapintis, jei pažeisti inkstai.
Nuo pradinio kontakto su bakterijomis iki pirmųjų simptomų atsiradimo gali praeiti nuo vienos iki 10 dienų. Panašus kursas taikomas ir žmonėms, todėl turėtumėte kreiptis į gydytoją, jei kuris nors jūsų gyvūnas susirgs tuliaremija.
Kaip diagnozuoti ligą?
Veterinarijos gydytojas atliks išsamų pokalbį su globėju, kad surinktų kuo daugiau informacijos apie įtariamus infekcijos š altinius. Tačiau specifinio tyrimo ligai nustatyti nėra, todėl diagnozė turės būti diferencinė.
Taip pat bus atlikta visapusiška gyvūno fizinė apžiūra. Norint jį papildyti, patartina atlikti kraujo tyrimus, tokius kaip pilnas kraujo tyrimas, biocheminiai tyrimai ir elektrolitų analizė. Taip pat patartina atlikti bendrą šlapimo tyrimą.
Tularemija sergantiems šunims dažnai būna didelis b altųjų kraujo kūnelių kiekis ir mažas gliukozės, natrio ir trombocitų kiekis. Kita vertus, šlapime gali būti aptikta kraujo.
Šunų tuliaremijos gydymas
Svarbiausia norint padidinti šuns išgyvenimo galimybes – gydyti ligą ankstyvoje jos eigoje, tačiau net ir tokiu atveju prognozė yra apsaugota. Gydymą sudaro agresyvus antibiotikų režimas, todėl gyvūną gali tekti hospitalizuoti, kad būtų taikomas palaikomasis metodas.
Svarbu, kad namuose gydytumėte labai nuosekliai, net jei nėra simptomų arba jie labai sumažėjo. Priešingu atveju atkryčiai bus beveik tikri. Be to, reikia atkreipti dėmesį į keistus požymius (pvz., traukulius ar kurtumą), nes antibiotikų skyrimas tokiu agresyviu būdu gali turėti šalutinį poveikį.
Gydymo metu pasirūpinkite, kad šuo būtų kuo labiau izoliuotas, kad sumažintumėte užsikrėtimo riziką, nes bakterijos yra atsparios ir gali išgyventi savaites ar mėnesius aplinkoje be šeimininko.
Kita vertus, šuniui gali tekti vartoti kitus vaistus, priklausomai nuo to, kokius organus pažeidė bakterijos. Laikykite savo augintinį ramioje aplinkoje ir neleiskite jam išsausėti. Jei jam sunku valgyti, į jo racioną galite įtraukti šlapias skardines ir kitą apetitą keliantį maistą.
Kaip apsisaugoti nuo ligos?
Tularemijos prevencija iš esmės yra kontrolė nuo erkių ir kitų išorinių parazitų, nes jie dažniausiai perduoda ligos B variantą, patį rimčiausią. Tam tikra veikla, pvz., ganymas ar medžioklė, dažnai atskleidžia šunį, todėl nepatartina to daryti per daug.
Jei vedžiojate savo šunį lauke ir aplinkoje, kurioje gyvena kiti gyvūnai, neleiskite jam prieiti prie jų, jų lavonų ar atliekų. Kalbant apie jus, kai įtariate, kad turėjote sąlytį su bakterijomis, stenkitės neliesti savo šuns, kol patys nesidezinfekuosite.
Šunų tuliaremija yra labai pavojinga liga tiek jiems, tiek gyvūnams, su kuriais jie gyvena, įskaitant žmones. Todėl geriausias būdas apsaugoti jus visus bus laikytis šių prevencijos taisyklių, nes pasirodžius infekcijai gali būti per vėlu.
