Konradas Lorencas, austrų zoologas, laikomas šiuolaikinės etologijos pradininku. Šis mokslininkas buvo pradininkas tiriant gyvūnų elgesį lyginamaisiais zoologiniais metodais.
Jo įžvalgos padėjo mums suprasti, kaip elgesio modelius galima atsekti iki evoliucinės praeities. Be to, jis buvo žinomas dėl savo darbų, susijusių su žmonių agresijos šaknimis.
1973 m. Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją jis pasidalino su gyvūnų elgesio specialistais Karlu von Frischu ir Nikolaasu Tinbergenu.
Šeimos aplinka ir švietimas
Konradas Zacharias Lorenz gimė 1903 m. lapkričio 7 d. Jis užaugo Vienoje, taip pat šeimos vasaros dvare Altenberge, kaime prie Dunojaus upės, Austrijoje.
Jis buvo jauniausias sėkmingo ortopedo chirurgo Adolfo Lorenzo ir gydytojos Emmos Lecher Lorenz sūnus. Nuo mažens Konradas mėgo laikyti ir stebėti gyvūnus.
Lorencas baigė studijas vienoje geriausių Vienos aukštųjų mokyklų. Jos vaikystės draugė Margaret Gebhardt taip pat domėjosi gyvūnais. Tada, 1939 m., jis ją vedė ir susilaukė dviejų dukterų bei sūnaus.
Jaunasis Lorencas 1928 m. baigė Vienos universiteto medicinos daktaro laipsnį ir buvo paskirtas anatomijos instituto docentu iki 1935 m. Jis taip pat pradėjo studijuoti zoologiją – sritį, kurioje gavo diplomą. 1933 m. to paties universiteto daktaro laipsnis.
Konradas Lorenzas mirė nuo inkstų nepakankamumo 1989 m. vasario 27 d. Altenberge, Vokietijoje.
Karjera ir pasiekimai
Iš savo stebėjimų, atliktų 1935–1938 m., Lorencas nustatė atspaudo sąvoką. Įspaudimas yra procesas, kurio metu kūdikis pirmosiomis gyvenimo akimirkomis seka objektą, paprastai jo biologinę motiną.
Šią koncepciją jis atėjo stebėdamas paukščius (žąsis ir žandikaulius). Šio proceso metu jis išsiaiškino, kad jaunikliai neilgai trukus po išsiritimo yra genetiškai linkę atpažinti savo motinos garsą ir išvaizdą ir taip užmegzti su ja nuolatinį ryšį.
1940 m. jis buvo paskirtas Karaliaučiaus universiteto psichologijos profesoriumi. Antrasis pasaulinis karas (1939–1945) netrukus nutraukė jo akademinę karjerą.
Įspaudimo procesas rodo, kad motinos ir veršelio prisirišimas yra įgimtas ir genetiškai užprogramuotas.
Karo patirtis
Karo metu Konradas Lorencas tarnavo gydytoju Vokietijos kariuomenėje. Jis buvo sugautas 1942 m. ir šešerius metus buvo Sovietų Sąjungos karo belaisvis.
1948 m. jis grįžo į Austriją ir 1949–1951 m. vadovavo Lyginamosios etologijos institutui Altenberge. 1950 m. Maxo Plancko institute Bulderne, Vestfalijoje, įkūrė lyginamosios etologijos katedrą ir tapo vienu iš šio instituto direktoriumi. institutas 1954 m.
1961–1973 m. jis dirbo Maxo Plancko elgesio fiziologijos instituto Seewiesen mieste direktoriumi. 1973 m., Nobelio premijos gavimo metais, Lorencas tapo Austrijos mokslų akademijos Altenberge Lyginamosios etologijos instituto Gyvūnų sociologijos katedros direktoriumi.
Konrado Lorenzo idėjos apie žmonių agresiją
Pastaroje savo karjeros dalyje Lorencas savo idėjas pritaikė žmonių, kaip socialinės rūšies narių, elgesiui. Mokslininko idėjos sudarė hipotezę, turinčią labai prieštaringų filosofinių ir sociologinių pasekmių.
Kurdamas daug ginčų, Lorencas nuėjo taip toli, kad įrodinėjo, kad kova ir karingas žmonijos elgesys turi įgimtą pagrindą. Lorenzas paaiškino, kad tokį elgesį aplinkai gali pakeisti įvairūs veiksniai.
Trumpai tariant, Lorenzo koncepcijos atvėrė kelią šiuolaikiniam moksliniam supratimui apie tai, kaip rūšies elgesio modeliai vystosi. Ypač kalbant apie ekologinių veiksnių vaidmenį ir prisitaikančią elgesio vertę rūšių išlikimui.
Jo darbas paskatino požiūrį, kad gyvūnų rūšys yra genetiškai išdėstytos taip, kad išmoktų tam tikros rūšies informaciją, kuri yra svarbi rūšies išlikimui.
