Rykliai yra labiausiai baisūs vandens organizmai pasaulyje. Didžiąją šios šlovės dalį pelno jų didžiulis dydis ir žiaurūs žandikauliai. Tačiau dėl šių savybių jie nėra vieninteliai puikūs plėšrūnai, nes rykliai savo grobį medžioja dėl neįtikėtinų jutimo ir anatominių strategijų.
Šios kremzlinės žuvys turi būti išradingos, kad sugautų savo aukas, nes medžioklės efektyvumas nepriklauso tik nuo to, ar yra stipriausias organizmas. Šie plėšrūnai turi efektyviai išeikvoti kuo mažiau energijos, neprarandant suvartojamų kalorijų. Skaitykite toliau, kad sužinotumėte, kaip rykliai medžioja ir kai kurias jų strategijas.
Shark's Tools
Norint suprasti, kodėl šie rykliai yra tokie veiksmingi plėšrūnai, būtina peržiūrėti kai kurias jų fizines savybes. Kaip tikriausiai žinote, šie organizmai turi milžiniškus žandikaulius, kurie yra išsikišę, o tai reiškia, kad jie gali šiek tiek išsikišti iš burnos ertmės. Dėl to medžioklės metu jie gali sugauti savo aukas, jei jos bandys pabėgti.
Be to, ryklio dantys yra sudėtingi ir gali būti atkurti, jei jie lūžta. Tipiško ryklio burnoje yra neribota serija aštrių dantų, kurie greitai lūžta, o tai jokiu būdu neturi įtakos jo plėšrūnams efektyvumui. Susidūrę su kieto kūno grobiu, jie gali saugiai jį kramtyti, žinodami, kad jų žandikaulis nebus pažeistas.
Nors tai nepastebima, individų dydis taip pat suteikia jiems konkurencinį pranašumą, nes dėl to ne visi gali juos pulti.Be to, jų vystomi raumenys yra tokie stiprūs, kad leidžia plaukti dideliu greičiu. Šią situaciją dar labiau sustiprina jų hidrodinaminė kėbulo forma, kuri leidžia jiems efektyviai ieškoti vandens persekiojimo.
Rykliams reikia jautrių mechanizmų, galinčių aptikti bet kokį grobį (net ir naktį). Dėl šios priežasties šie organizmai turi gerai išvystytus jutimo organus, tokius kaip Lorenzini ampulės, šoninė linija ir kvapas. Naudodami šiuos papildomus pojūčius, jie gali aptikti savo grobio kūnų skleidžiamus kvapus, judesius ir elektrinius laukus.
Kaip rykliai medžioja?
Apskritai ryklių medžioklės būdai yra pagrįsti jų aukų suvokimu ir netikėtu jų užpuolimu. Šie organizmai turi daugiau nei vieną jutimo mechanizmą, todėl jei vienas yra užblokuotas arba pažeistas, jie vis tiek gali sugauti savo grobį.Taigi ryklių medžioklės procesą galima suskirstyti į 4 konkrečius veiksmus.
- Aptikimas: kaip pirmasis kontaktas rykliai gali gauti tolimą signalą, kuris atskleidžia grobį pagal kvapą, judėjimą ar keliamą triukšmą.
- Paieška: kai randami pirmieji įkalčiai apie auką, plėšrūnas pradeda sekti ir ieškoti daugiau savo buvimo įrodymų. Kai kurie egzemplioriai dažnai plaukia ratu (arba 8s paveiksle), kad bandytų gauti užuominų apie savo taikinį.
- Vieta: šiuo metu medžiotojai jau žino tam tikrą savo grobio vietą, todėl pradeda atsargiai judėti link jos. Priešingai populiariems įsitikinimams, jie persekioja lėtai, nes tai neleidžia grobui pajusti jų buvimo.
- Pataikykite ir patraukite: kai ryklys yra pakankamai arti savo aukos, jis puola greitais ir efektyviais judesiais, kad išvengtų pabėgimo. Kai kurioms rūšims normalu, kad jie pirmiausia imobilizuoja grobį kokiu nors smūgiu, kad vėliau jį surytų, jam nesipriešindami.
Nors dauguma ryklių laikosi aukščiau pateiktų metodų, kai kurie grobį gaudo skirtingais būdais. Dėl šios priežasties kai kurios rūšys tik atveria burną ir čiulpia maistą, o kitos įkanda, kad rimtai sužalotų auką ir neleistų pabėgti. Nepaisant to, visi šie gaudymo mechanizmai priklauso nuo jautraus organizmo pajėgumo.
Ryklio kūnas yra svarbus
Ryklių prisitaikymai viršija jų pojūčius ar elgesį, nes kūno forma ir spalva taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, savotiška šviesi spalva ant ryklių pilvo ir tamsi nugaroje sukurta taip, kad aukos negalėtų jų atpažinti vandenyje.
Todėl grobis, esantis žemiau šių organizmų, mato tik šviesų pilvą, kuris yra supainiotas su šviesa iš paviršiaus. Priešingai, jei jie stebimi iš viršaus, suvokiama tik tamsi jų nugara, kuri susilieja su vandenyno dugnu.Šis paprastas skirtumas žymi didžiulį prisitaikymo pranašumą rykliams.
Ryklių ir jų strategijų pavyzdžiai
Kai kurių šių kremzlinių žuvų rūšių kūnai yra skirtingos, o tai taip pat padeda joms medžioti. Dėl šios priežasties didesni egzemplioriai savo aukų gaudo ne taip, kaip mažesni. Nors visų išvardyti neįmanoma, čia yra keletas gerai žinomų pavyzdžių ir kiekvieno unikalios strategijos:
- Hammerhead ryklys (Sphyrna gentis): šie egzemplioriai naudoja galvas, kad atsitrenktų į grobį. Tokiu būdu jie ją padaro nepajėgią ir lengvai baigia jos gyvenimą.
- Bangininis ryklys (Rhincodon typus): šių egzempliorių dydis leidžia jiems būti neaktyviems medžiojant, nes jie nepriklauso nuo judėjimo, kad gautų maistą. Kad maitintųsi, jiems tereikia atidaryti žandikaulius ir išsiurbti didelį kiekį vandens.Kitaip tariant, jie yra nutekėję.
- Citrininis ryklys (Negaprion brevirostris): ši rūšis pasižymi savotišku elgesiu, nes maišo smėlį ir sukuria „dūmų“ uždangą, leidžiančią užpulti grobį jų nepastebėjus.
- Didysis b altasis ryklys (Carcharodon carcharias): nors dauguma šių ryklių medžioja atskirai, jie būna arti vienas kito, kad prireikus pultų kartu. Tokiu būdu jie naudojasi kai kuriomis žuvų būriais arba vietovėmis, kuriose gausu išteklių.
- Kulimo ryklys (Alopias gentis): labai ilga šių organizmų uodega taip pat yra medžioklės įrankis, nes jie gali naudoti ją kaip botagą, kad smogtų grobiui. Be to, manoma, kad šis mechanizmas yra toks efektyvus, kad vienu metu galima sugauti daugiau nei vieną žuvį.
Ryklių kūnai yra visiškai prisitaikę prie plėšrūnų, todėl jie yra mitybos grandinės viršuje.Pavojingumo šlovę jie pelnė ne tik dėl savo išvaizdos, bet ir dėl sugebėjimo bei būdo atakuoti savo grobį. Tiesa, tai nėra pati charizmatiškiausia rūšis, tačiau tai neužgožia jų įdomaus būdo užkariauti jūras.