Toli yra laikas, kai dauguma augintinių buvo šunys, katės ar daugiausia dekoratyviniai paukščiai. Šiuo metu rinkoje esančių gyvūnų kompanionų rūšių įvairovė yra didžiulė. Veterinarai, kaip ir mes, gyvūnų gydytojai, turi visiems skirti vienodą dėmesį.
Nors tiesa, kad visi veterinarijos gydytojai negali žinoti apie visus gyvūnus, už mažųjų augintinių gydymą atsakingi asmenys turi suteikti medicininę pagalbą visiems, kuriems reikia mūsų pagalbos. Šia proga nagrinėsime tokią aštrią temą kaip klibančio ežio sindromas.
Svyruojančio ežio sindromas
Banguoto ežio sindromas (WHS) yra degeneracinė nervų sistemos liga, pažeidžianti afrikinį nykštuką (Atelerix albiventris). Jo kilmė šiuo metu nežinoma.
Tai patologija, panaši į žmonių išsėtinę sklerozę, su kuria daugelis tyrinėtojų lygina. Nors įtariama, kad afrikinio ežio atveju taip yra dėl neatskiriamų šios rūšies genetinių kryžminimo būdų. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose šios ligos paplitimas siekia 10 proc. ir kartu su neoplazijomis jos dažniausiai yra pagrindinė šių augintinių paralyžiaus priežastis.
Pažymėtina, kad šiandien afrikinių ežių veisime yra nemažas teisinis vakuumas. Kelerius metus jos buvo uždraustos, nes yra potencialiai invazinės rūšys, ir dėl šios priežasties profesinės institucijos neturi licencijos jų veisti.
Svyruojančio ežio sindromas gali atsirasti dėl to, kad žmonės be leidimo ar pakankamai žinių nuolat veisiasi tarp artimų giminaičių.
Ligos vystymasis
Paveikia naminius afrikinius ežius nuo maždaug trejų metų amžiaus. Kitame amžiuje, vyresniame ir žemesniame, tai gali atsitikti, nors ir su mažesne tikimybe.
Šis sindromas vystosi laipsniškai ir dažniausiai prasideda nuo užpakalinių kojų, vėliau pažeidžiamos priekinės kojos. Jis taip pat gali paveikti šonus: iš pradžių kairę, o paskui dešinę arba atvirkščiai. Dėl to prarandama ežio kūno raumenų kontrolė ir jis pradeda vaikščioti drebėdamas (ataksija), taigi ir sindromo pavadinimas.
Šiuo metu svarbu paaiškinti, kad klibančio ežio liga gali būti lengvai supainiojama su vestibuliariniu sindromu, todėl į tai reikia atsižvelgti nustatant galimas diferencines diagnozes.
Pasireiškus simptomams ir stulbinančiai, gyvūnams pradeda kilti komplikacijų, kad galėtų normaliai gyventi. Svoris mažėja ankstyvosiose ligos stadijose dėl to, kad jiems sunku valgyti. Paprastai gyvūnai miršta nuo mėnesio iki metų nuo simptomų atsiradimo. Išgyvenimas labai priklauso nuo ežiukui suteiktos paliatyvios pagalbos.
Kiti sindromo simptomai
Nors pagrindiniai šio sindromo simptomai yra susiję su paralyžiumi ir koordinacijos praradimu, yra ir kitų požymių, galinčių įspėti apie jo buvimą. Tarp dažniausiai pasitaikančių yra:
- Sunku susirangyti ant savęs.
- Sunku atsikelti nuėjus miegoti.
- Šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai.
- Kvėpavimo sutrikimai.
- Savęs žalojimas.
- Egzoftalmija (akys, kyšančios iš lizdų).
- Žaizdos ant kojų.
- Kasdienės veiklos mažinimas.
Atminkite, kad šie simptomai taip pat gali rodyti kitų skirtingų patologijų buvimą. Taigi, prieš galvodami apie blogiausią, pasitarkite su veterinaru, kad jis atliktų tinkamus tyrimus ir nustatytų diagnozę.
Diagnostika
Svyruojančio ežio sindromas sukelia nepastebimus b altosios smegenų medžiagos pažeidimus, kuriuos per sunku diagnozuoti. Tiesą sakant, daugeliu atvejų šios patologijos buvimas atpažįstamas tik po skrodimo.
Paprastai šio sindromo diagnozės nustatymo būdas – atlikti daugybę klinikinių tyrimų, siekiant atmesti kitas galimas ligas. Kai kurie iš šių testų yra:
- Fizikinė analizė.
- Variklio testai.
- Laboratorinė analizė (šlapimas ir kraujas).
- rentgeno spinduliai.
- Ultragarsas.
Jei šių tyrimų rezultatai nerodo kitos ligos, tokios kaip navikai, neuronų pažeidimai ar medžiagų apykaitos sutrikimai, egzistavimo, galima daryti prielaidą, kad šis sindromas. Kitaip žiūrint, diagnozė yra atmetimas, o tai užtrunka ilgai.
Gydymas ir priežiūra
Labai svarbu pabrėžti, kad klibančio ežio sindromas yra lėtinė-degeneracinė ir nepagydoma patologija. Nepaisant to, kad specifinio gydymo nėra, ežiukui suteikiant elementarią priežiūrą, jo gyvenimo kokybė žymiai pagerės ir pailgės. Nepamirškite, kad visas procesas turi būti prižiūrimas specialisto, todėl neįgyvendinkite pokyčių savo kasdieniame gyvenime prieš tai nepasitarę su juo.
Tarp bendrųjų rekomendacijų, kurias paprastai teikia veterinarai:
Dieta
Šersime ežiuką kokybišku maistu, su vabzdžiais arba virta, be odos vištienos/kalakutienos krūtinėlė. Be to, jūsų meniu privalome papildyti mažais keptų ar virtų vaisių ir daržovių gabalėliais. Patartina mūsų gyvūną aprūpinti omega 3 ir omega 6 riebalų rūgščių priedu. Kita vertus, rekomenduojamas ir vitaminų kompleksas.
Pažengusiais ligos etapais gali prireikti pagalbinio šėrimo, nes gyvūnui sunku ėsti vienam. Šioje linijoje gertuve turi būti snapelis, kad būtų lengviau patekti į vandenį.
Pagalbiniam maitinimui geriausia rinktis naminę košę, duodamą per švirkštą. Šią košę galima gaminti su įprastais jūsų raciono komponentais, papildytais atitinkamais priedais.
Privalome labai pasirūpinti hidratacija pažengusiais ligos etapais. Ežiukai greitai dehidratuoja, todėl turėsime stengtis visada turėti paruoštą švirkštą ir dažnai duoti gyvūnui vandens.
Kineziterapija
Svarbu, kad ežio raumenys būtų kuo geresnės būklės, kad sulėtintumėte ligos progresavimą. To pasieksime masažuodami gyvūno galūnes, stengdamiesi palaikyti raumenų tonusą.
Rekomenduojami ir gyvūno pilvo masažai. Galime švelniai paglostyti jo minkštą ir be smaigalių pilvuką, kad paskatintume virškinimo trakto motoriką.
Apibendrinant, šiandieninis straipsnis yra šiek tiek liūdnas, nes kalbėti apie ligas be gydymo niekada nėra gero skonio patiekalas. Tačiau tikimės, kad šie patarimai bus naudingi ir jei jūsų augintiniui nelaimė susirgo šiuo sindromu, galėsite tinkamai pasirūpinti ir pailginti jo gyvenimo kokybę kuo ilgiau.
