Gyvulininkystė yra viena iš seniausių ir svarbiausių žmonijos sukurtų produktyvių veiklų. Tačiau kaimo sugyvenimas su urbanizuotais centrais atnešė naujų iššūkių net ir teisinėje srityje. Ir vienas iš dažniausiai abejonių keliančių klausimų yra dėl galvijų padarytos žalos.
Nors tai nutinka nedažnai, galiausiai ūkiniai gyvūnai gali pabėgti ir padaryti žalos trečiųjų šalių turtui; jie taip pat gali sukelti nelaimingų atsitikimų, dėl kurių gali būti sunkiai sužaloti arba sužaloti kiti.
Kas šiais atvejais ir pagal Ispanijos įstatymus turi pareigą ir kompetenciją atsakyti už gyvulių padarytą žalą? Be to, kaip nustatomos sankcijos ar kompensacijos, kurias atsakingas asmuo turi sumokėti aukoms?
Civilinis kodeksas: ką jis sako apie atsakomybę už ūkinių gyvūnų padarytą žalą?
Kai kalbame apie civilinę atsakomybę, susijusią su gyvulių auginimu, ty gyvulių kūrimu, turime remtis Ispanijos civiliniu kodeksu, kad surastume reguliavimo sistemą dėl galimos žalos ir žalos, kurią sukelia gyvuliai kaimo vietovėse.
Panašiai svarbu pabrėžti, kad dabartinės palaidų gyvūnų išlikimo kaimo vietovėse taisyklės kiekvienoje autonominėje bendruomenėje gali šiek tiek skirtis. Tačiau Civilinio kodekso 1905 straipsnis yra labai objektyvus teigdamas, kad:
„Už padarytą žalą atsako gyvūno savininkas arba jį naudojantys, net jei gyvūnas pabėga ar pasiklysta. Ši atsakomybė nutrūksta tik tuo atveju, jei žala atsirado dėl force majeure arba ją patyrusio asmens k altės.“
Todėl tikimasi, kad atsakomybė už gyvulių padarytą žalą ir nelaimingus atsitikimus, kurie gali atsirasti dėl jų buvimo netinkamose vietose – pavyzdžiui, vidury kelio – teks jų savininkui.Taip pat išieškoma žala asmeniui, kurį savininkas įvardija kaip vieno ar kelių gyvūnų nuomininką ar uzufrukto gavėją.
Tokiu būdu akivaizdu, kad tai yra objektyvi atsakomybė už paprastą galvijų laikymo „savininką“ – laikiną ar nuolatinį – faktą. Šia prasme neturime pamiršti, kad Ispanijoje gyvūnai neturi specialaus juridinio asmens statuso; ir tai, kad jie vis dar laikomi asmenine nuosavybe, kurią galima platinti, areštuoti ir net įkeisti.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad civilinė atsakomybė nėra susieta su komercine nauda, gaunama – ar ne – iš gyvulių. Kitaip tariant, net jei asmuo, pavyzdžiui, įsigyja ir augina galvijus savo pragyvenimui, jis vis tiek turės pareigą atsakyti kaip savininkas už savo gyvūnų padarytą žalą tretiesiems asmenims.
Kaip savininkas turėtų atsakyti už padarytą žalą?
Savininkas turi finansiškai reaguoti, kad atitaisytų savo gyvūnų padarytą žalą, arba sumokėti kompetentingų institucijų nustatytą kompensaciją.
Fizinės žalos ar sveikatos sužalojimo, padarytos dėl gyvulių užpuolimo ar nelaimingų atsitikimų, atveju savininkas taip pat gali būti įpareigotas atlyginti būtinas medicinines išlaidas, skirtas nukentėjusiųjų pasveikimui ar reabilitacijai. Šiuo klausimu bus labai svarbu, kad būtų draudimas.
O kas turėtų būti finansiškai atsakingas už gyvulių padarytą žalą? Kaip matome, tie žmonės, kurie naudojasi arba „naudoja“ fizinius pajėgumus ar bet kokias paslaugas, kurias gyvūnai daro žalą ar žalą trečiosioms šalims, turi reaguoti. Negalima pamiršti pagarbos gyvūnų gerovei.
Civilinė atsakomybė, be savininko, gali būti priskirta ir nuomininkui, paskolos gavėjui ar ūkinių gyvūnų uzufruktoriui, priklausomai nuo santykių su gyvūno savininku.
Savo ruožtu profesionalams, teikiantiems laikiną gyvulių priežiūrą, pavyzdžiui, piemenims ir veterinarijos gydytojams, tokiais atvejais reaguoti nereikės. Tai neatsižvelgiant į tai, ar jie turi pastovius darbo santykius su savininku, ar dirba savarankiškai.
Savo ruožtu tikimasi, kad auka turėtų pateikti skundą per 12 mėnesių nuo nelaimingo atsitikimo ar sužalojimo. Kaip ir logiška, ieškinys bus teisiškai išnagrinėtas, siekiant patikrinti jo kilmę.
Dėl viso to auka turi patvirtinti įrodymus dėl žalos priežasties ir priežastinio ryšio. Labai svarbu rinkti duomenis apie gyvūno ar gyvūnų, patekusių į avariją, nuosavybę.