Gyvūnų auginimui tūkstantmečius buvo naudojamas vien tik gamtos ir jos procesų stebėjimas, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas. Pradedant gyvulininkystės gerinimu, tausojant natūralią aplinką ir baigiant išteklių nenaudojimu žvejyboje.
Toliau paaiškinsime, kaip ekologinės žinios pritaikomos gyvulininkystėje ir kokia jų svarba.
Gyvulininkystės poveikis aplinkai
1968 m. amerikiečių aplinkosaugininkas Garrettas Hardinas žurnale „Science“ parašė savo garsiąją Bendruomenių tragedijos dilemą. Jame jis aprašė hipotetinę bendro naudojimo ganyklą, kurioje kiekvienas ūkininkas turėjo teisę įveisti ribotą skaičių galvijų.
Tačiau jie stebėjo, kaip buvo daug žolės, kad galėtų pamaitinti daugiau gyvūnų. Vienas po kito į pievą įvedė daugiau gyvūnų. Dėl to atėjo laikas, kai ganyklos talpa viršijo išnaudojimo ribą, tapo neproduktyvi ir žlugo.
Bendrųjų tragedija yra klasikinė ekologijos metafora, kuri gali padėti įveikti pernelyg didelio išteklių naudojimo iššūkius. Tarp jų, susijusių su gyvulininkyste.
Todėl ūkininkai ir žvejai šimtmečius naudojo ekologines koncepcijas, kad užtikrintų savo išlikimą ir tvarumą. Pažiūrėkime, kaip jie tai daro toliau.
Gyvuliai daro labai didelį poveikį aplinkai. Kai kuriuose tyrimuose teigiama, kad beveik 18 % visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiriama dėl šios veiklos, net 40 % visų išmetamų metano. Dėl to kartu su miškų kirtimu, siekiant užimti gyvulininkystės plotus, planeta kenčia nuo visuomenės, kuri valgo vis daugiau mėsos, padarinių.
Ekologinis ūkininkavimas: tvariai nuo lauko iki stalo
Pagal Europos Sąjungą, ekologiniu ūkininkavimu siekiama gauti maisto naudojant natūralias medžiagas ir procesus. Todėl pagrindinis tikslas yra apriboti jo poveikį aplinkai.
Pagrindinės jo savybės:
- Biologinės įvairovės palaikymas.
- Atsakingas energijos ir gamtos išteklių naudojimas.
- Regioninės ekologinės pusiausvyros išsaugojimas.
- Pasiekti aukščiausią gyvūnų gerovės lygį, kiek įmanoma vengiant cheminių medžiagų, teigia Valensijos bendruomenės Ekologinio žemės ūkio komitetas.
Ekstensyvūs gyvuliai
Vienas iš pagrindinių siektinų tikslų – kiek įmanoma pereiti prie ekstensyvios gyvulininkystės. Šis gyvulininkystės būdas labiau tausoja aplinką:
- Naudokite vietines autochtonines veisles, geriau prisitaikiusias prie natūralios vietovės aplinkos.
- Jie minta natūralia žole, todėl yra puikūs biologinės įvairovės puoselėtojai, skatindami konkurenciją tarp augalų.
- Jiems reikalingas mažas darbo jėgos, mašinų ir visos „energijos“ (ne pašarų) įnašas, todėl jų anglies pėdsakas yra mažesnis
- Kadangi galvijų galvijų tankis paviršiaus vienete yra mažesnis, jų atliekų ir srutų poveikis yra žymiai mažesnis
- Jie palaiko agrosistemas ir savo natūralų kraštovaizdį, o tai yra būtina žmogaus taip modifikuotoje aplinkoje, kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje.
Nenuostabu, kad viena ekologiškai įvairiausių ir įdomiausių ekosistemų yra Viduržemio jūros ganykla. Joje žmogaus, gyvulių ir gamtinės aplinkos veikimas sukūrė ekosistemą, kuri laikoma viena iš biologiškai įvairiausių pasaulyje, didžiulės apsaugos objektu.
„Pieva – tai ekologinis rojus, kuriame daugiausia gyvena ąžuolai ir kamštiniai ąžuolai, kuriame ištisas kartas žmogaus veikla ir gamtinė aplinka sugyveno darniai, sukurdami unikalų biologinės įvairovės modelį.“
–Ispaniška Dehesos observatorija–.
Tačiau gyvulininkystė nėra vienintelė mums žinoma gyvulininkystės priemonė. Pažiūrėsime dabar, kaip bus su žvejyba.
Žvejyba: žaidimas su matematika
Gyvūnų populiacijų evoliuciją valdo sudėtingi matematiniai modeliai. Šie modeliai, kai kurie jau klasikiniai, pavyzdžiui, Volterra-Lotka plėšrūno-grobio modelis arba Verhulst logistikos modelis; yra ekologų sukurtos priemonės populiacijų elgsenai numatyti.
Vienas iš jų yra Biomasės dinamikos modelis. Šiame modelyje nustatomas maksimalus tvarus laimikis (MSY), kuris yra didžiausias sugauti kiekis, kurį galima sugauti prieš sistemos žlugimą.
Nuo septintojo dešimtmečio šią RMS pritaikė FAO kaip tausios žvejybos etaloną. Tačiau iš daugumos žvejybos plotų pašalinami kiekiai, gerokai didesni už didžiausią didžiausią galimą taukų kiekį, todėl žuvims sunku atsigauti ir išlaikyti ilgalaikę žvejybą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad yra daugybė žinių, kurias ekologija suteikia gyvulininkystės labui. Šios būtinos žinios buvo naudojamos dešimtmečius gerinant gyvulininkystę ir žvejybą bei padaryti ją tvaresnę.
