Mirtis yra sudėtinga, bet neišvengiama problema, nes jei visos planetos gyvos būtybės turi kažką bendro, tai yra tai, kad kada nors mes turime su tuo susitaikyti. Bet kokiu atveju, jei yra žmogaus „prakeikimas“, tai yra tai, kad mes esame vienintelės gyvos būtybės, kurioms aišku, kad mūsų gyvenimas baigsis, o tai iki šiol nebuvo įrodyta kitiems gyvūnams.
Štai kodėl egzistencializmas ir kitos filosofinės problemos yra tik žmogaus mąstymui skirtos srovės. Bet ar šunys žino apie mirtį? Kaip reaguojate į mylimo žmogaus netektį? Jei norite sužinoti daugiau apie šią liūdną, bet įdomią temą, raginame toliau skaityti.
Apie gyvenimo pabaigą
Pasak Karališkosios ispanų kalbos akademijos (RAE), mirtis apibrėžiama kaip gyvenimo nutraukimas arba nutraukimas. Žvelgiant daugiau biologiniu požiūriu, galima teigti, kad mirtis yra galutinis poveikis, atsirandantis dėl homeostatinio proceso (ty gebėjimo išlaikyti vidinę pusiausvyrą) išnykimo gyvoje būtybėje, o kartu ir gyvenimo pabaigos. .
Deja, mirtis yra daug daugiau nei ląstelių disbalansas. Mylimo žmogaus trūkumas tiems, kurie lieka, tampa tuštuma, skausmu, nerealumo jausmu ir nepriėmimu, kad žmogaus, kuris kažkada buvo mūsų gyvenimo dalis, nebėra.
Kad ir kaip nemalonu atrodytų, turime sudaryti sąlygas, kuriomis žmonės nėra pasirengę iki galo suprasti mirties.
Bet kaip yra su šunimis? Ar šunys žino apie mirtį? Ar pasiilgstate mylimo žmogaus, kai jis dingsta? Toliau parodysime atsakymą su moksliniais įrodymais.
Ar šunys žino apie mirtį?
Negalime turėti konkretaus atsakymo į šį klausimą. Empiriškai parodyti, kad šuo supranta mirtį, švelniai tariant, sudėtinga. Remiantis moksliniais tyrimais, buvo nustatyta, kad šunys aprauda mylimo žmogaus netektį (angliškai gedėjimas).
Amerikos žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugija (ASPCA) 1996 metais atliko tyrimą šia tema. Jo metu buvo stebimos įvairios emocinės būsenos šunims, patyrusiems šuns kompaniono netektį. Rezultatai buvo tokie:
- 36 % šunų po juos lydėjusio šuns mirties labai sumažėjo apetitas.
- 11% jų atsisakė valgyti visose situacijose.
- 63 % šunų vokalizacija skyrėsi. Vieni kaukė daug labiau, kiti tyliau.
- Kai kurie šunys miegojo daugiau, o kiti kentėjo nuo nemigos. Daugelis šunų nusprendė pakeisti savo poilsio vietą po kompaniono mirties.
- Šunims, išgyvenusiems po savo partnerio mirties, apskritai daug labiau reikėjo meilės su savo globėjais.
Šis tyrimas parodė, kad 66 % stebimų šunų patyrė keturis ar daugiau elgesio pokyčių, susijusių su mylimo žmogaus mirtimi. Todėl, nors nežinome, ar šunys žinojo apie mirtį, ar ne, aišku, kad jie patiria nuostolių.
Kas nutinka, kai globėjas miršta?
Kiti š altiniai nurodo, kad šunims gali būti tikrai sunku, kai miršta jų globėjas, be kito šuns netekties. Apskaičiuota, kad maždaug du iš trijų šunų kenčia nuo atsiskyrimo nerimo simptomų, kai jų šeimininkas dingsta. Tarp dažniausiai pasitaikančių simptomų yra šie:
- Energijos praradimas ir nesidomėjimas žaidimais bei stimuliuojančia veikla.
- Daugiau poilsio laiko ir sumažintas socialinis bendravimas su kitais šeimos nariais.
- Svorio kritimas ir anoreksija.
Kaip matome, skausmo simptomai netekus globėjo yra labai panašūs į tuos, kurie atsiranda mirus kitam šunų draugui. Kai kurie šunys galės įveikti šį trauminį epizodą ir užmegzti naujus ryšius su kitais asmenimis, o kitiems gali prireikti profesionalaus dėmesio, kad būtų galima kovoti su depresija.
Natūralus skausmas
Kaip matėme šiose eilutėse, nors nėra įrodymų, kad šunys žinotų apie mirtį, aišku, kad jie jaučia jos pasekmes. Dėl šios priežasties, netekus vieno iš namuose esančių augintinių, globėjo pareiga yra suteikti šuniui dar daugiau meilės, daugiau laiko praleisti su juo ir suteikti jo aplinkai dar daugiau dirgiklių jam nesant.
Mirtis apskritai yra keblus dalykas visiems, nes tai natūralus procesas, tačiau daugumai žmonių jis neįsivaizduojamas. Svarbiausia visada būti aišku, kad skausmas užleidžia vietą atminčiai, o gyva būtybė visada išliks tų, kurie ją mylėjo, atmintyje vieną dieną.