Mantis vaiduoklis arba negyvų lapų mantis (Phyllocrania paradoxa) yra vabzdžių rūšis, priklausanti Hymenopodidae šeimai (Mantodea būrys) ir kilusi iš Pietų Afrikos. Jo bendras pavadinimas nėra veltui, nes jis turi ypatingą kamufliažinę savybę, dėl kurios jis apsimeta nudžiūvusiu ar nudžiūvusiu lapu.
Šis biologinis prisitaikymas leidžia mantijos vaiduokliui likti nepastebėtas potencialių plėšrūnų ir tuo pačiu padeda jo lengvai aptikti grobiui medžioklės metu. Be to, tai lengvai prižiūrimas vabzdys, kuris tapo populiariu augintiniu terafilijos pasaulyje. Toliau sužinosite pagrindines jo savybes ir priežiūrą.
Vaiduoklių mantijos buveinė
Mantis vaiduoklis yra unikali rūšis pasaulyje, natūraliai aptinkama Afrikoje, ypač teritorijoje, kuri eina nuo Senegalo iki Somalio, taip pat Madagaskaro saloje. Mėgstamiausia jo buveinė yra krūmynai ir pusiau sausas miško biomas, kur jis susilieja su lapais ir sausomis šakomis.
Fizinės savybės
Sandolio vaiduoklis pasižymi tuo, kad yra viena iš mažiausių mantijų rūšių, tik 45–50 milimetrų ilgio (4,5–5 centimetrų). Jo pateikiamos spalvos yra tokios, kurios leidžia jam susilieti su aplinka ir atrodyti kaip negyvas ar irstantis lapas: rusva, žalsvai pilka arba juoda, kurią rodo jo kūnas, taip pat yra tipiški žemės tonai.
Šis vabzdys per savo trumpą gyvenimo trukmę (kuri neviršija vienerių metų) atlieka skirtingus egzoskeleto šėrimus, o jo vystymosi greitis priklauso nuo jo suvartojamo maisto kiekio ir medžiagų apykaitos.Įdomu tai, kad buvo pastebėta, kad mantijos spalvos skiriasi priklausomai nuo drėgmės, kuriai jis yra veikiamas, ir skirstomos taip:
- Žalia spalva: drėgmė virš 80%.
- Šviesiai ruda spalva: drėgmė apie 70%.
- Tamsiai ruda spalva: drėgmė nuo 40 iki 50%.
- Juoda spalva: drėgmė mažesnė nei 30%.
Kita vertus, jis turi pailgą galvą su pailgėjusia ir suplota prieknagiu. Be to, jo galūnėse yra iškyšų duobučių pavidalu, kurios palengvina jo maskavimą. Jis taip pat turi nugarinį kilį, kuris primena išdžiūvusį lapą, o sparnų raukšlės iš tikrųjų yra pigmento šešėliai.
Puikus jo gebėjimas įsilieti į lapų kraiką ir laikinas nejudrumas padeda jo nepastebėti plėšrūnų, tokių kaip paukščiai, kurie linkę nepaisyti aplinką primenančių vabzdžių.Įdomu tai, kad mantis vaiduoklis taip pat praktikuoja tanatozę (žaidžia negyvu), kai jam gresia pavojus.
Jei niekas neveikia, mantis gali skristi dėl savo užpakalinių sparnų.
Vaiduoklių mantų maitinimas
Šis vabzdys yra griežtai mėsėdis ir aiškiai mėgsta skraidantį grobį, pavyzdžiui, muses ar kandis, kuriuos gaudo iš pasalų. Tačiau nelaisvėje gali maitintis kirmėlėmis ir mažais svirpliais, nors priims ir tinkamo dydžio tarakonus.
Pasitikinę, kad mityba bus įvairi, mantijos vaiduoklis bus geresnės sveikatos. Išsiritę jaunikliai gali maitintis vaisinėmis muselėmis, tačiau jų grobis turės būti padidintas, kai tik jie šiek tiek pasens.
Vaiduoklio mantijos reprodukcija
Šis vabzdys dauginasi praėjus 2–4 savaitėms po paskutinio molio.Norėdamas kopuliuoti, patinas užsisėda ant patelės ir po kelių valandų poravimosi ją apvaisina viduje. Po 3 savaičių patelė ant šakų ar sienelių (terariume arba natūralioje aplinkoje) nusėda tarp 5–6 rudų ootekų (putotų kiaušinių maišelių).
Vaiduoklių slaugių nimfos išsirita po 6 savaičių inkubacijos ir paprastai iš kiekvienos ootekos atsiranda 10–30 nimfų. Gimę jie gali būti tamsios spalvos, nors po kelių dienų ar savaičių įgauna blizgantį juodą atspalvį, kuris laikui bėgant gali skirtis priklausomai nuo drėgmės (kaip paaiškinta aukščiau).
Priežiūra nelaisvėje
Kaip Afrikos rūšis, mantija vaiduoklis gerai toleruoja aukštą temperatūrą. Tačiau jis gali atlaikyti ir žemą temperatūrą, nors rekomenduojamas jūsų terariumo standartas neturėtų viršyti 30 laipsnių Celsijaus arba nukristi žemiau 18 laipsnių Celsijaus.
Nelaisvėje laikomo terariumo drėgnumas suaugusiems turi būti 60–70%.Kita vertus, šios vabzdžių rūšies nimfoms reikalingas didesnis kiekis, kad būtų lengviau šėlti, todėl rekomenduojama nuo 70 iki 80 % drėgmės, kad būtų išvengta galimų žūčių ar deformacijų.
Šis aspektas yra būtinas, kad gyvūnas galėtų išsilieti, nes esant žemai drėgmei, slaugytojas negali atsiskirti nuo senojo egzoskeleto ir praranda kai kurias galūnes. Ir atvirkščiai, per didelė drėgmė (daugiau nei 90 %) neleis jums sukietėti savo naujojo egzoskeleto po odos išliejimo ir ateityje turėsite sveikatos problemų.
Apskritai rekomenduojama turėti porą, sudarytą iš patelės ir patino, kurių kiekvienas yra 35 cm aukščio, 20 cm pločio ir 20 centimetrų gylio terariume. Nimfos gali būti laikomos kartu toje pačioje patalpoje, kol šiek tiek paaugs, nes kanibalizmo lygis nėra labai aukštas.
Erdvės apdailai reikalingi elementai, tokie kaip šakos, sausi augalai ar bet koks objektas, imituojantis pusiau sausringo miško biomą. Kalbant apie apšvietimą, ši rūšis nekelia didelių reikalavimų ir šviesos iš šalia esančio lango yra daugiau nei pakankamai.
Mantidams reikia daug vėdinimo, kad jie klestėtų. Įsitikinkite, kad terariumo dangtis turi skylutes arba metalinį tinklelį.
Kaip matėte, mantis vaiduoklis yra smalsus vabzdys, kuris naudojasi savo kamufliažu, kad išgyventų. Temperatūra, drėgmė ir apšvietimas yra svarbūs jų priežiūros nelaisvėje aspektai, kaip ir mityba, nes laikui bėgant jie lems jų augimą.