Šunų ir žmonių sambūvis yra klausimas, kuris visada sukelia daug ginčų. Dažnai pasitaiko atvejų, kai potencialiai pavojingas šuo užpuolė suaugusįjį ar vaiką. Ir būtent dėl šių šunų savybių šie išpuoliai paprastai sukelia rimtus sužalojimus. Už jo slypi civilinė atsakomybė.
Lygiagrečiai su gyvūnų nuosavybės teisėmis yra civilinė ir baudžiamoji atsakomybė. Šių pareigų žinojimas pagerina sambūvį. Kiekvienas, norintis turėti potencialiai pavojingą šunį, turėtų žinoti, kad jiems taikomi tam tikri įsipareigojimai, kurių jie privalo laikytis.
Potencialiai pavojingo šuns užpuolimas: civilinė atsakomybė
Teisės aktai, nurodantys atsakomybę už tokio tipo atakas, yra įvairūs ir kartais sudėtingi. Yra daug traktatų, studijų ir tezių šia tema, kai kurios iš jų prieštarauja viena kitai. Dėl to atsakomybės už potencialiai pavojingą šuns užpuolimą klausimas kartais tampa dviprasmiškas.
Civilinis kodeksas laikomas pagrindine norma. Jo 1902 straipsnyje numatyti žalos atlyginimo veiksmai dėl už gyvūną atsakingo asmens k altės ar aplaidumo. Tai yra pagrindas ir juo remiantis Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai apibrėš civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę.
Civilinio kodekso 1905 straipsnis nustato: „Už padarytą žalą atsako gyvūno savininkas arba jį naudojantysis, net jei gyvūnas pabėgo ar pasiklydo. Ši atsakomybė nutrūksta tik tuo atveju, jei žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba ją patyrusio asmens k altės.
Aukščiausiojo Teismo sprendimai nustato jurisprudenciją šiuo klausimu. Tarp jų išsiskiria k altės ar neatsargumo apibrėžimai. Dabartiniai Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai yra pagrįsti rizika, susijusia su potencialiai pavojingo šuns turėjimu. O išeities taškas – puolančio gyvūno savininko k altės prezumpcija.
Kokios yra potencialiai pavojingos šunų veislės?
Kalbant apie pavojingus šunis, dažniausiai galvojama apie didelių šunų veisles. Tačiau tiesa ta, kad bet kuris šuo, turintis tam tikras agresyvaus pobūdžio anatomines ir fiziologines savybes, gali būti priskirtas šiai grupei. Tai šunys, kuriuos reikia auklėti labai atsargiai.
Kas daro šunį agresyvų? Yra genetinio pobūdžio agresyvumas, dėl kurio rasės; kita vertus, kiekvienas gyvūnas tampa agresyvus ir reaguoja, kai jaučia grėsmę.Taip pat yra ligų, kurios sustiprina agresyvumą; todėl savininko etinė ir pilietinė pareiga yra rūpintis ir šviesti savo šunį, kad ir kokia jo veislė būtų.
Tačiau kalbant apie civilinės atsakomybės įstatymą, visose taisyklėse nurodomos aštuonios pavojingos veislės: pitbulterjeras, rotveileris, argentino dogas, stafordšyro bulterjeras, amerikiečių stafordšyro terjeras, fila brasileiro, tosa inu, akita inu.
Tie, kurie turi arba naudoja šiuos šunis, turi turėti licenciją, įrodančią, kad jie turi psichologinių įgūdžių juos valdyti. Svarbu ne tik apsaugoti gyvūno šeimininkus ar kitus žmones, bet ir kitus šunis.
Atsakomybės draudimas gyvūnams
Ispanija įpareigoja civilinės atsakomybės draudimą tiems, kurie yra atsakingi už potencialiai pavojingą šunį.Tai privaloma visoje šalies teritorijoje. Šis draudimas neapsaugo atakų ir neišgelbės aukų, bet padengia kompensaciją – ar jos dalį –, kurią turi sumokėti savininkas.
Dokumentas draudžia šunį. Todėl jis apima problemas, kurias gyvūnas gali sukelti, nepaisant to, kas tuo metu jį nešioja. Jis taip pat galioja, jei pametęs šuo padaro žalą.
Draudimo turinys
Tai labai išsamus draudimas, apimantis medicinines, psichologines, medikamentų ir turtinės žalos išlaidas, be kita ko, visada už išpuolį nukentėjusiam asmeniui. Jei šuo patiria žalą, pagrindinis draudimas jų nekompensuoja; Kad gyvūnas būtų apdraustas, būtinas kito lygio draudimas.
Kas atsitiks, jei nėra civilinės atsakomybės draudimo? Tuo atveju, jei šis draudimas nebuvo sudarytas, nustatomos baudos nuo 150 iki 15 000 eurų. Įdomus faktas yra tai, kad Madrido bendruomenėje ir Baskų krašte privalomas draudimas visiems šunims, ne tik tiems, kurie priskirti potencialiai pavojingiems.
Sambūvis reikalauja, kad oficialūs subjektai reguliuotų žmonių santykius. O kai pažeidžiamos normos, turi būti taikomos sankcijos. Atsakomybė yra visų pirma etinė vertybė.