Jis prasidėjo 1925 m., kai difterija užklupo mažą Nomės miestelį Aliaskoje. Ši liga nusinešė daug vaikų, ypač jaunesnių nei penkerių metų, gyvybes. Difterijos antitoksino reikėjo kovoti su šiuo mirtinu maru, tačiau Nome jo nebuvo įmanoma užsikrėsti.
Netrukus buvo išsiaiškinta, kad mieste, esančiame už daugiau nei 1600 kilometrų, Ankoridže, buvo keletas šio priešnuodžio. Iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti: gerai išspręsta! Tačiau oras Aliaskoje nebuvo palankus keliauti; kilo didžiulės audros, užšalo ežerai ir jūros. Kaip galima ten patekti? Atsakymas susideda iš vieno žodžio: B alto.
Kas buvo B alto?
Tai buvo Huski šuo, gimęs tame pačiame mieste, apie kurį mes kalbame, Nome. Pirmuosius dvejus savo gyvenimo metus jis buvo naudojamas gabenti maistą vaikams. Jis neturėjo daug potencialo ir iš jo nelabai buvo tikimasi tuo metu, kai kinkiniai šunys buvo tokie vertingi. Dėl šios priežasties po šešių mėnesių jie jį sterilizavo, nes nematė reikalo, kad būtų šuns palikuonys, kuriuos laikė nenaudingais.
Bet tai greitai pasikeis, kai prireikė priešnuodžio tai prakeiktai ligai, kuri nusinešė tiek daug gyvybių. Nuspręsta, kad kadangi nėra kitos išeities, vaistus traukiniu galima gabenti į Nenanos miestelį, o iš ten šunų kinkiniais vežti tūkstantį kilometrų.
B alto buvo vienas iš tų šunų. Nors atrodė, kad jis niekada neturėjo vadovavimo medžiagos, šia proga jis buvo.Jis turėjo galimybę vesti kitus šunis, kad jie pasiektų savo tikslą ir įvykdytų patikėtą misiją. Nors buvo ir kitas šuo Togas, kuris, atrodo, vedė grupę į pavojingiausią kelionę, B alto sulaukė viso pripažinimo.
Kas atsitiko B altui?
Iš karto po to laikraščiai, radijas ir kita žiniasklaida nuaidėjo šią žinią, pavertusią B altą šalies ikona. Centriniame parke Niujorke netgi buvo pastatyta jo statula su šūkiu „Pasipriešinimas-ištikimybė-Intelligence“.
Šios šlovės rezultatas paskatino B altą kartu su kitais šunimis negerai keliauti po šalį, prastai maitinamas ir viskas, eksponuoti žeminančiose parodose. Po mirties jis buvo iškamšytas ir eksponuojamas Ceveland gamtos istorijos muziejuje.
Kita istorijos versija
Kita istorijos versija vadinasi Togas.Šį huskių kilmės šunį, kaip ir B altą, augino ta pati prižiūrėtoja. Togas buvo pagrindinės prižiūrėtojo šunų komandos dalis, o B alto – pakaitinės komandos dalis. Iš B alto nelabai buvo tikimasi, nors vėliau pasirodė priešingai, todėl prižiūrėtojas jį pavadino „vėlyvu žydėju“.
Togas buvo per mažas šuo, todėl jo šeimininkas jį pardavė. Tačiau gyvūnas visada sugrįždavo. Jis sėlino kartu su kitais šunimis, kad jie leistų jam tempti roges. Jis turėjo didelį atkaklumą. Taigi jo šeimininkas, pavargęs nuo „bumerango šuns“, pasidavė ir leido prisijungti prie savo komandos. Togas pademonstravo lyderystę ir todėl tapo pagrindinės komandos dalimi.
Sakoma, kad Togas buvo tas, kuris vedė kitus į sunkiausią kelionę. Bet jei taip būtų, kodėl B altui atiteko šlovė? Už tai, kad esi pirmas? Negalime tiksliai žinoti, bet jei taip būtų, tai būtų vertinga pamoka: gyvenimo lenktynėse triumfuoja tas, kuris atvyksta, nesvarbu, kiek pastangų įdėjai atgal; jei neatvyksi, tai nieko verta.
Kad ir kaip būtų, šie šunys, abu, išgelbėjo daugelio žmonių gyvybes, gabendami taip reikalingus vaistus, nors ir rizikuodami savo gyvybe. Puikus pasiaukojimo ir nesavanaudiškumo pavyzdys. Kas sako, kad gyvūnai yra neracionalios būtybės, neturinčios jausmų?
Tiems, kurie tai daro, rekomenduojame perskaityti B alto ir Togo istoriją, taip pat daugelio ištikimų šunų, kurie sugebėjo „neracionaliai“ padaryti tai, ką darytų nedaugelis žmonių, istoriją: rizikuoti savo gyvybėmis, kad išgelbėtų kitus.