Optimalaus pašaro ieškojimo teorija – tai modelis, numatantis geriausią gyvūnų maitinimosi būdą, kad šiam procesui nebūtų sugaišta per daug energijos ir laiko. Apibrėžiama iš kitos perspektyvos, tai natūralus mechanizmas, pagrįstas išteklių maksimalizavimu ribotoje erdvėje.
Kuo pagrįstas šis modelis? Nuo kokių veiksnių tai priklauso? Ar tai vienoda visiems gyvūnams? Į visus šiuos ir daugelį kitų klausimų atsakysime tolesnėse eilutėse.
Modelis, numatantis gyvūnų šėrimą
Modelis, numatantis gyvūno elgesį ieškant maisto, yra žinomas kaip optimalaus pašaro teorija (OTF).Evoliuciškai gyvos būtybės sukuria prisitaikymus, leidžiančius joms išgyventi. Šie mechanizmai pagrįsti ne tik anatominiais modeliais – sparnais, rankomis ar nagais, bet ir elgesio modeliais.
Kaip visi žinome, maisto gavimas suteikia reikiamos energijos gyvūnų veiklai: judėjimui, dauginimuisi ir gyvenimui su visa tai, ką tai reiškia, trumpai tariant. Tačiau maisto paieška ir gavimas yra viena daugiausia energijos sunaudojančių veiklų.
Todėl logiška manyti, kad gyvūnas bus suinteresuotas gauti pakankamai maisto, kad galėtų vykdyti savo veiklą, tačiau veiklai negaišdamas per daug laiko ar energijos. Taip yra todėl, kad jis taip pat turi daugintis ir pabėgti nuo galimų plėšrūnų.
Optimalaus maitinimosi teorija – iš anglų kalbos „maitinimasis, maisto paieška“ – yra modelis, atsakingas už optimalios dietos numatymą. Tai reiškia, kad apskaičiuojama pusiausvyra, kurią gyvūnai turi rasti tarp maisto ieškojimo išlaidų ir naudos.
Energijos ir laiko kova
Apskritai tyrėjai padalija laiko intervalą, kurį gyvos būtybės naudoja dietos laikymuisi, į paieškos ir tvarkymo laiką. Valdymo laikas apima tokias veiklas kaip grobio medžioklė arba tai, kiek laiko gyvūnas praryja organines medžiagas.
Todėl modelį galime įsivaizduoti kaip „mūšį“ tarp paieškos ir važiavimo laiko bei energijos, gaunamos iš maisto. Energijos ir laiko santykis turi būti kiek įmanoma subalansuotas, kad šis maistas būtų vartojamas.
Taigi prasminga, kad jaguaras nemaitintų musių. Išleisčiau daugiau energijos jas medžiodama, nei gaučiau virškindama.
Veiksniai, darantys įtaką optimaliam pašarų ieškojimui
Optimalus pašarų ieškojimo modelis sudarytas iš kelių sudėtingų lygčių. Nors neketiname pasinerti į matematinio modelio sudėtingumą, toliau išvardysime veiksnius, kurie jį sąlygoja.
Maisto sklaida
Daugeliui gyvūnų dieta, kai reikia judėti iš vienos vietos į kitą, nėra tokia pati kaip kita, kai reikia ilgai būti vienoje vietoje. Taigi kelionės laikas yra esminis veiksnys gyvoms būtybėms renkantis dietą.
Pavyzdžiui, galime galvoti apie grūdų lesalo paukštį, pvz., auksakalnį, šėrimą. Šiam paukščiui yra didelis skirtumas tarp didelio miško su medžiais arti vienas kito ir didžiulės pievos su išsibarsčiusiomis daržovėmis: pastarojoje energijos sąnaudos šėrimui yra daug didesnės.
Tiesą sakant, yra teorija, pavadinta „Ribinės vertės teorema“, kuri siūlo tokią prielaidą: optimalus kelionės iš vienos vietos į kitą laikas yra proporcingas tinkamam gyvūno mitybai.
Maisto kokybė
Daugelis gyvūnų gali atmesti tam tikras maitinimosi vietas, jei maisto kokybė yra prasta. Paprastai taip yra todėl, kad jei maistas yra žemos kokybės, jis nepatenkina savo energijos poreikio ir jo neverta maitinti.
Pavyzdžiui, galime galvoti apie tokį didelį plėšrūną kaip gepardas. Yra didelis skirtumas tarp didelio grobio, pvz., gnu, ir maistinės vertės, kurią suteikia dieta, kurios pagrindą sudaro maži žinduoliai ar mėsa.
Nors gnu medžioklė yra sunkesnė, maisto kiekis ir kokybė daugiau nei kompensuoja ankstesnes pastangas. Taigi optimalaus maitinimosi teorija taip pat gali būti naudojama prognozuojant grobio atranką plėšrūnų grupėse.
Ar ši teorija vienoda visiems gyvūnams?
Optimalaus pašaro ieškojimo teorija gerai nuspėja, kaip gyvūnai maitinasi. Mes einame toliau, nes šis modelis gali iššifruoti, ar rūšis turės bendrą, ar specializuotą gyvenimo būdą. Paaiškinkime patys.
Specialistų rūšių, tokių kaip Iberijos lūšis, grobio paieškos laikas yra palyginti trumpas. Taigi, jam apsimoka visą laiką medžioti tą patį grobį, šiuo atveju – triušį.Tai darydama specializuosis vienos rūšies aukos ir kiekvieną kartą maitins efektyviau.
Kita vertus, bendrosios grupės valgo labai įvairų maistą. Pavyzdžiui, tai yra paprastos pelės atvejis. Šio tipo rūšims vieno maisto š altinio paieškos kaina yra didesnė nei šėrimo įvairiais ištekliais. Taigi, pelė savo mitybą grindžia įvairiomis sėklomis, grūdais ir augalais.
Apibendrinant galima teigti, kad optimalaus pašaro ieškojimo teorija leidžia zoologams ir ekologams nesunkiai numatyti gyvūno maitinimosi elgseną natūralioje aplinkoje, grobio pasirinkimą ir netgi tai, ar tai yra generalistas ar specialistas. Žinoma, gamtą stulbinančiai tiksliai valdo skaičiai.
