Paleoekologija yra mokslas, skirtas praeities ekologijos atradimui. Todėl jos misija – aprašyti gyvūnų ir augalų, gyvenusių žemėje prieš šimtus, tūkstančius ir net milijonus metų, aplinką ir trofinius ryšius.
Kaip sužinoti, kokia augmenija buvo konkrečioje vietoje prieš tūkstantmečius? Kokias priemones naudoja ši disciplina, kad atskleistų praeities paslaptis? Visa tai ir dar daugiau papasakosime pasinaudoję šia galimybe.
Paslaptys, paslėptos po ežeru
Norėdami pradėti tyrinėti paleoekologijos pasaulį, skaitytojui siūlome paleisti savo vaizduotę ir mintimis keliauti į mažo ežero pakrantę.
Galime įsivaizduoti gražų ežerą su turkio spalvos vandeniu, apsuptą kelių jaunų pušų. Arba, jei norime, galime galvoti apie tamsų ir gilų Škotijos ežerą, apsuptą šimtamečių ąžuolų, kurių šakos siūbuoja vėjyje.
Nesvarbu, kuris vandens telkinys ateina į galvą, juos visus turi kažkas bendro: savo gelmėse saugo neįkainojamą informaciją ekologams, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip neatrodyti.
Bėgant metams žiedadulkės, kurias išskiria sustingusius vandens telkinius supanti augmenija – ežerai, rezervuarai ir nedideli tvenkiniai – patenka į vandenį, taigi ir į ežerų dugną. Šios žiedadulkės kaupiasi nuosėdose, kurios kiekvienais metais sudaro vis storesnį sluoksnį ežerų dugne.
Palinologija, žvilgsnis į praeities augmeniją
Naudodami sudėtingus gręžimo metodus, ekologai iš nuosėdų išgauna šerdį – panašiai kaip iš ledynų ar ašigalių ledą.Ištraukus šiuose branduoliuose yra suakmenėjusių augalijos žiedadulkių, kurios tuo metu buvo apsupusios ežerą.
Taigi, palinologija arba suakmenėjusių žiedadulkių analizė yra nepaprastai naudinga tyrėjams. Taip yra todėl, kad tai leidžia mums žinoti augmenijos evoliuciją tam tikrame taške. Taigi mokslininkai gali įžvelgti ekosistemose gyvenusių augalų praeitį, tarsi tai būtų langas.
Paleontologija: gyvūnų fosilijų tyrimas
Kaip galime įsivaizduoti, palinologija yra viena iš naudingiausių, moderniausių ir pigiausių mums prieinamų įrankių, leidžiančių išsiaiškinti ekosistemų būklę praeityje.
Žinodami egzistavusius augalus, galėsime spręsti, kurie žolėdžiai gyvūnai juos valgė, ir taip toliau, kol apimsime visą trofinę grandinę. Tačiau pirmieji paleoekologijos žingsniai buvo žengti tiriant gyvūnų fosilijas.
Fosilijų (arba paleontologijos) tyrimas leidžia sužinoti, kokie buvo kai kurie organizmai prieš milijonus metų. Dėl suakmenėjimo proceso kai kurių gyvūnų liekanos išsaugomos kaip uolienos sluoksniuose, kurie sudaro žemės plutą.
Fosilijų tyrimas leidžia mums atrasti gyvūnų evoliuciją iki šių dienų. Tai yra fosilijų, kurios mums parodo mūsų, kaip žmonių, praeitį, atvejis. Australopithecus, Atapuerca vietovės ir neandertaliečiai yra fosilijų, kurios nušviečia mūsų praeitį, pavyzdžiai.
Išnykusių gyvūnų fosilijos
Tikriausiai nuostabiausias dalykas, susijęs su gyvūnų fosilijų įrašu, yra atrasti rūšis arba ištisas taksonomines gyvūnų grupes, kurios nebegyvena tarp mūsų.
Geriausiai žinomas atvejis yra dinozaurai, tie „siaubingi driežai“, kurie dominavo žemėje prieš 250–65 milijonus metų. Jis išnyko dėl meteorito smūgio į Žemę, o šiandien paukščiai yra vienintelė išlikusi grupė.
Paleontologai sugebėjo labai išsamiai išanalizuoti šių dinozaurų fosilijas ir padarė labai įdomių išvadų apie jų gyvenimo būdą.
Vienas įdomiausių tyrimų šiuo klausimu yra suakmenėjusių kaukolių analizė, kuri suteikia daug informacijos apie dinozaurų smegenų pajėgumus. Taigi, pavyzdžiui, žinoma, kad Velociraptor buvo labai protingas gyvūnas.
Nors dinozaurų fosilijos yra geriausiai plačiajai visuomenei žinomas pavyzdys, yra daugybė gyvūnų grupių, kurios išnyko ir apie jas žinome tik dėl suakmenėjusių liekanų.
Burguess Shale, unikali vieta paleoekologijai
Burgeso skalūnų telkinyje randame, ko gero, geriausia vieta pasaulyje tyrinėti Kambro organizmų paleoekologiją.Šiame telkinyje, esančiame Kanados uolų širdyje, yra tūkstančiai įvairiausių organizmų fosilijų.
Ši vieta išskirtinė yra ta, kad ją suformavo molio lavina, įstrigusi tūkstančiai Kambro periodo jūrų gyvūnų – trilobitų, moliuskų, nariuotakojų ir kitų protėvių bestuburių. Todėl atstatyti savo ekologiją tampa lengviau.
Taigi, paleoekologai gali ištirti tūkstančius fosilijų, kurių kitaip nebūtų galima rasti. Liūdnai pagarsėjo Hallucigenia, onichoforo, pavadinto dėl neįtikėtino spygliuoto kūno, pavyzdys.
Apibendrinant galime pamatyti, kaip paleoekologija, tiriant suakmenėjusias žiedadulkes ar uolienose išsaugotas gyvūnų fosilijas, leidžia neįtikėtinai tiksliai rekonstruoti praeities aplinką ir ekosistemas.