Gerklos yra mažas organas, esantis tarp trachėjos ir ryklės, apsaugantis įėjimą į kvėpavimo takus ir dalyvaujantis gebėjime skleisti garsus. Jį sudaro kremzlės, sudarančios veržlę ir balso stygas. Šunų gerklų paralyžius sumažina arba neleidžia patekti orui dėl gerklų raumenų imobilizacijos.
Kodėl taip atsitinka?
Sveiko šuns gerklos atsidaro kvėpuojant ir užsidaro kvėpavimo pauzės metu, kad seilės ir maistas nepatektų į kvėpavimo sistemą.
Šunims, sergantiems gerklų paralyžiumi, raumenys, kurie paprastai atveria kvėpavimo takus, neveikia tinkamai. Gyvūnui įkvepiant, kvėpavimo takų sienelės nesiplečia; sunkiais atvejais net užsidaro, todėl gali uždusti.
Ši patologija gali būti įgimta arba įgyta. Pastaroji yra labiausiai paplitusi forma: ji pasireiškia vyresniems nei vidutiniškai 9 ar 10 metų šunims, o patinams – daug dažniau nei patelėms.
Įgytas gerklų paralyžius paprastai pasireiškia didelėms ir vidutinio dydžio veislėms, pavyzdžiui, labradorams, auksaspalviams retriveriams, senbernarams ar airių seteriams.
Kai kurios šunų veislės turi genetinį polinkį sirgti gerklų paralyžiumi: Flandrijos bujė, Sibiro haskis, totveileris, dalmatinas ar bulterjeras yra vienos iš šių veislių. Nutukimas yra dar vienas veiksnys, galintis pabloginti sergančio šuns padėtį.
Šunų gerklų paralyžiaus simptomai
Ankstyvosiose ligos stadijose kvėpuodami galite išgirsti triukšmą. Kiti ženklai yra:
- Užkimimas alsuojant.
- Kosulys, ypač po treniruotės.
- Didėjantis alsavimas, kai šuo ramus arba ilsisi.
- Aršių lojimas.
- Sunku kvėpuoti.
- Mankštos netoleravimas.
Šuo gali rodyti nerimą keliančią išraišką, išsipūtusiomis akimis ir sparčiai besiplečiančia krūtine.
Kita šunų gerklų paralyžiaus pasekmė – perkaitimas. Šunys vėsina save kvėpuodami, tam jie laiko atvirą burną. Jei gyvūnas turi šią patologiją, jam daug sunkiau išlaikyti kūno temperatūrą.
Vėlesniuose etapuose šunims nuolat sunku kvėpuoti. Jie nepripažįsta, kad juos traukia už apykaklės, o jų kvėpavimo keliamas triukšmas tampa vis stipresnis, todėl jiems gali prireikti skubios veterinarijos pagalbos.
Jei įtariame gerklų paralyžių, geriausia vykti kuo greičiau. Veterinaras atliks daugybę tyrimų, pvz., krūtinės ląstos rentgenogramą, kraujo tyrimus, išsamų gerklės tyrimą ir nuspręs, kuris gydymas kiekvienu atveju yra tinkamiausias.
Gerklų paralyžiaus gydymas
Avarinėmis situacijomis trumpam bus reikalinga intubacija ir pagalbinis kvėpavimas, gyvūną nuraminus. Norint sumažinti jo temperatūrą, taip pat gali prireikti išorinio aušinimo.
Sunkiais atvejais gerklų paralyžius gali būti gydomas vaistais ir tam tikromis indikacijomis, pavyzdžiui, vengiant antsvorio, intensyvaus fizinio krūvio, karščio ar antkaklių naudojimo.
Deguonies terapija gali palengvinti kvėpavimo takų krizes, tačiau tai nėra galutinis išgydymas, nes kvėpavimo takai lieka „sugedę“. Šiems atvejams išspręsti taikoma chirurgija, kurią sudaro intervencija, kuria siekiama išlaikyti kvėpavimo takus atvirus, naudojant siūlą, atveriančią gerklų sieneles.
Ši operacija vadinama surišimu ir jos tikslas yra padidinti kvėpavimo takų skersmenį, kad būtų lengviau patekti orui, taigi ir kvėpuoti bei termoreguliuoti.
Veterinaras įvertins, ar operacija yra geriausias pasirinkimas pagal pacientą ir pačios procedūros tipą. Po operacijos šuniui reikės šiek tiek priežiūros, kad būtų išvengta komplikacijų, tačiau jis galės gyventi visiškai įprastą gyvenimą.