Skaitydami šį pavadinimą galbūt susimąstėte, ką bendro turi invazinės žiurkės su rifinėmis žuvimis, nes tai rūšys, užimančios labai skirtingus biomus. Turėtumėte žinoti, kad ekosistemos turi subtilų balansą, kurį vienas veiksnys, pvz., žmogaus introdukuota rūšis, gali sulaužyti per keletą metų.
Tai vienas iš paskutinių dokumentais pagrįstų atvejų, kurio aktualumas viršija kitą įrodymą, kad keliame pavojų planetai. Iki šiol ryšys tarp ekosistemos trofinių grandinių ir pasekmių ekologiniu lygmeniu nebuvo taip nuodugniai ištirtas. Pažiūrėkime viską išsamiai.
Atogrąžų salos ir subtilus rifų balansas
Koraliniai rifai tuo pat metu yra neįtikėtinos gyvybės įvairovės prieglobstis ir pagrindinis šio tipo ekosistemos ramstis. Tačiau visi elementai, kurie jame egzistuoja kartu, gyvi ar ne, vaidina esminį vaidmenį jos pusiausvyroje, be kurios degraduoja visas biomas.
Mūsų rūšys, kartais nek altai, o kartais nelabai, savo veikla paveikia ekosistemas, sukeldamos neigiamų pasekmių, tokių kaip maistinių medžiagų praradimas aplinkoje. Šios maistinės medžiagos turi kelią, kuris, jei nutrūksta, paveiks visas rūšis ir pakeičia jų įpročius bei elgesį.
Kadangi tokia sudėtinga daugelio elementų sąveika, dažnai neįmanoma numatyti padarinių, kuriuos turės žmogaus veiksmai arba bent jau netyčia. Invazinių žiurkių pavyzdys išaiškino vieną iš mažiausiai ištirtų procesų šia prasme – maistinių medžiagų srautą ekosistemoje ir jo vaidmenį jos biologinėje įvairovėje.Pažiūrėkime.
Tyrimas, kuriame buvo susietos invazinės žiurkės ir rifinės žuvys
2023 m. žurnale Nature Ecology & Evolution buvo paskelbtas tyrimas, kuriame tiriama, kaip juodosios žiurkės (Rattus rattus) veikia jūrų stuburinių gyvūnų teritorinį elgesį. Šis darbas buvo atliktas palyginus stebėjimus iš 5 skirtingų tropinių Indijos vandenyno salų, kurių kiekvienoje yra skirtinga juodųjų žiurkių koncentracija.
Paukščiai ir žiurkės
Juodosios žiurkės XVIII amžiuje atkeliavo iš Europos keliaujančiuose laivuose kaip neautomatiniai asmenys. Nuo tada šie graužikai išsikovojo sau nišą ekosistemoje, nes puikiai prisitaiko prie naujos aplinkos. Tačiau jos poveikis neliko nepastebėtas, ypač atogrąžų salų paukščiams, nes ši žiurkė buvo įtraukta į jų plėšrūnų sąrašą.
Dėl šio plėšrūno ir jų kiaušinių suvartojimo jūros paukščių tankis sumažėjo.Ir, kaip teigiama pačiame tyrime, „Jūros paukščiai yra pasauliniu mastu svarbūs maistinių medžiagų pernešimo veiksniai, atsakingi už maistinių medžiagų pakopą per sausumos ir jūrų ekosistemas, išmatas nusodinant salose po maitinimosi atvirame vandenyne.“
Juodoji žiurkė, kaip introdukuota rūšis, veikia kaip šio maistinių medžiagų kelio keitiklis.
Paukščių išmatos ir rifų žuvys
Jūros paukščių išmatose esančios maistinės medžiagos praturtina jūros aplinką, todėl dumbliuose ir žuvyse padidėja azoto kiekis, skatinamas koralų augimas ir dėl to didėja jūrų stuburinių biomasė. Todėl, sumažinus jūros paukščių skaičių, mažėja šių ekosistemų biologinė vertė.
Ir štai tada, kai kalbame apie gelsvauodegę pamergę (Microspathodon chrysurus), įprastą rifuose esančių dumblių dėmių vartotoją.Paprastai jie dantimis ir nagais gina jį nuo kitų jūros gyvūnų, elgdamiesi priešiškai ir teritoriškai. Tačiau to nebėra salose, kuriose daug žiurkių. Kodėl taip yra? Pažiūrėkime.
Netiesioginis invazinių žiurkių poveikis rifui
Pagrindiniai tyrimo tyrėjai pastebėjo šį ryšį tarp žiurkių ir mergelių elgesio pokyčių. Išmatavę salų, kuriose gyvena daug Rattus rattus populiacijų, aplinkinių vandenų kokybę, jie nustatė, kad azoto yra 251 kartą mažiau nei salose, kuriose neužkrėstos.
Tai reiškė, kad dumblių laukų, kuriais minta pačios žuvelės, maistinė vertė smarkiai sumažėjo. Todėl maistinių medžiagų kiekis, kurį šis gyvūnas gavo per pastangų vienetą, buvo toks mažas, kad teritorinis ir agresyvus elgesys tapo vis retesnis.
Kitaip tariant: kam ginti tai, kas neverta?
Kita vertus, savanaudiškos teritorijos buvo daug didesnės, o tai rodo, kad jos teikia pirmenybę maisto paieškai, o ne teritorijų gynybai. Iš to daroma išvada, kad maistinių medžiagų srauto nutraukimas turi įtakos aplinkoje esančių gyvūnų elgsenai, o tai savo ruožtu sukelia laipsnišką pačios aplinkos degradaciją.
Ar kada nors įsivaizdavote, kad yra toks ryšys tarp invazinių žiurkių ir atogrąžų rifų? Mūsų rūšių poveikio planetai įvertinimas ir sumažinimas yra raktas į tai, kas iš jos liko.
